Alfredo Motiejūno istorinės nuotraukos „1991-ųjų sausis Vilniuje“ iš Muziejaus fondų

   1991-ųjų metų sausis Lietuvos Respublikoje buvo pažymėtas ir išdidaus patriotinio pasipriešinimo, ir už Tėvynės laisvę pralieto kraujo žymėmis.

   Tų dienų lemtinga reikšmė valstybės istorijai kaip oraus patriotiškumo pavyzdys neišsenka ir praėjus 30 metų.

  Sausio 13-oji – tik simbolinis ženklas, susijęs su Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų bandymu įvykdyti valstybės perversmą atgimusioje Lietuvoje. Iš tiesų neramumai sostinėje Vilniuje prasidėjo dar sausio pradžioje, tačiau kulminaciją pasiekė būtent sausio 13-osios naktį.

   Tuo metu karinė technika ir parengtų kovai desantininkų būriai apsupo Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatą bei Televizijos bokštą.

   Prie šių objektų buvo susirinkusios minios beginklių žmonių, pasiruošusių savo kūnais užstoti svarbius valstybės pastatus.

   Karinė jėga tą naktį atrodė stipresnė. Iš pradžių buvo užimtas radijo ir televizijos komiteto pastatas S. Konarskio gatvėje. Po poros valandų kariškių siautėjimo – ir televizijos bokštas, nutrauktos Lietuvos televizijos transliacijos.

   Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų tą naktį budėjo daugiau kaip 20 tūkst. parlamento gynėjų, turėjusių vienintelį ginklą – patriotines dainas.

   Kareivius tai sustabdė – pulti tokią minią jie nesiryžo. Jauna, vos pirmuosius savo gyvenimo metus skaičiavusi valstybė, atkurtoji Lietuvos Respublika, buvo išsaugota.

   Anykštėnas fotografas, Sąjūdžio metraštininkas Alfredas Motiejūnas, kuriam tuo metu buvo 35-eri, 1991 m. sausį Vilniuje fotografavo tai, kas liudijo solidarų pasipriešinimą karinei jėgai.

   Jo nuotraukose, dabar saugomose Muziejaus fonduose, – paskubomis Aukščiausiosios Tarybos pastatą apsupusios barikados, plakatai, pašiepiantys Sovietų Sąjungos politiką Nepriklausomos Lietuvos atžvilgiu, taip pat minios Lietuvos žmonių, palydinčių į paskutiniąją kelionę žuvusiuosius už Lietuvos laisvę.

   Lygiai prieš 30 metų sausio 13-osios naktį per kariškių siautėjimą prie svarbių valstybės objektų buvo sužeista daugiau kaip 600 laisvės gynėjų.

   Keturiolika pasipriešinimo dalyvių, tarp jų ir viena mergina, žuvo. Žuvusiųjų vardai jau tris dešimtmečius tariami su ypatinga pagarba:

   Loreta ASANAVIČIŪTĖ (23 metų, iš Vilniaus, mirtinai sužalota užvažiavus tankui), Virginijus DRUSKIS (22 metų, iš Vilniaus, nušautas), Darius GERBUTAVIČIUS (17 metų, iš Vilniaus, nušautas), Rolandas JANKAUSKAS (22 metų, iš Vilniaus, mirtinai sužalotas užvažiavus tankui), Rimantas JUKNEVIČIUS (24 metų, iš Marijampolės, nušautas), Alvydas KANAPINSKAS (38 metų, iš Kėdainių, mirtinai sužalotas sprogstamojo paketo), Algimantas Petras KAVOLIUKAS (52 metų, iš Vilniaus, mirtinai sužalotas užvažiavus šarvuočiui), Vidas MACIULEVIČIUS (24 metų, iš Vilniaus, nušautas), Titas MASIULIS (28 metų, iš Kauno, nušautas), Alvydas MATULKA (35 metų, iš Rokiškio, karinio išpuolio metu mirė ištiktas infarkto), Apolinaras Juozas POVILAITIS (53 metų, iš Vilniaus, nušautas), Ignas ŠIMULIONIS (17 metų, iš Vilniaus, nušautas), Vytautas VAITKUS (47 metų, iš Vilniaus, nušautas), Vytautas KONCEVIČIUS (49 metų, iš Kėdainių, nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.).