Angelų muziejaus languose paroda „Prakartėlės“
Šį šventinį laukimo laikotarpį Angelų muziejus – Sakralinio meno centras savo languose eksponuoja parodą „PRAKARTĖLĖS“ . Eksponatai iš Rokiškio krašto muziejaus ir Angelų muziejaus kolekcijos.
Prakartėlė yra tarsi gyva Evangelija. Vaizduoti Jėzaus gimimo įvykį reiškia paprastai ir džiaugsmingai skelbti Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį. Šventasis evangelistas Lukas apie Jėzaus gimimą Betliejuje rašo: Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose“ (Lk 2, 7). Jėzus buvo paguldytas ėdžiose (prãkartas, prakartė̃, prakartìs – tai ėdžios) iš čia kilo prakartėlės pavadinimas.
Pranciškoniška prakartėlė atsirado 1223 metų šv. Kalėdų naktį Grečio miestelyje, kai šv. Pranciškus vienoje oloje surengė pirmąjį istorijoje šventą „gyvą“ Jėzaus gimimo Betliejuje atvaizdavimą. Pranciškus norėjo tikrų tikriausios prakartėlės: olos, asilo, jaučio, ėdžių. Nebuvo Marijos ar Juozapo ir tuo labiau Kūdikio. Šv. Pranciškus parodė, kokia širdimi reikia artintis prie Jėzaus gimimo slėpinio. Prakartėlė yra išskirtinė proga kontempliacijai, adoracijai ir meditacijai. Nuo to meto pranciškonai, kuriais greitai pasekė dominikonai ir jėzuitai, paskleidė šį paprotį, tik vietoj gyvulių ir žmonių jie dėjo statulėles ir pridėjo Mariją su Juozapu.
Prakartėlėje menas paklūsta tikėjimui, kad geriau jį išreikštų, jis turi tyliai vesti stebėtoją prie Jėzaus gimimo slėpinio esmės. Čia ir yra tikrasis menas: būti tyliais palydovais per meno grožį. Nebėra svarbu kaip atvaizduojama, bet kas vaizduojama, mintis, slypinti po įgyvendinimu, neturinčiu atitraukti nuo pagrindinio tikslo.
Prakartėlė naudoja simbolių kalbą, stengdamasi meniniu būdu išreikšti gilesnį turinį. Prakartėlė rodo mums Dievą, įžengusį į pasaulį, ir ragina mus mąstyti apie mūsiškį gyvenimą, įrašytą į dieviškąjį. Visur ir bet kokia forma prakartėlė byloja apie Dievo meilę – Dievo, kuris tapo kūdikiu, kad mums pasakytų, koks jis artimas kiekvienam žmogui. Prakartėlė yra tikėjimo perdavimo proceso dalis, ji moko mus kontempliuoti Jėzų, jausti Dievo meilę mums, jausti ir tikėti, kad Dievas yra su mumis, o mes esame su Juo.
PRAKARTĖLĖS FIGŪRŲ SIMBOLIKA
Evangelija pagal Matą, 2 skyriaus 1-12 eilutės:
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė.Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje,nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo Kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą.
Evangelija pagal Luką, 2 skyriaus 1-20 eilutės:
Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės.Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite Kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir Kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą Kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.
Marija yra mama, kontempliuojanti savo kūdikį ir rodanti jį tiems, kurie ateina jo aplankyti. Mergelės figūra nukreipia mūsų mintis į didįjį slėpinį, kai Dievas pabeldė į jos nekaltosios širdies duris. Į angelo apreiškimo žodžius, kviečiančius ją tapti Dievo motina, Marija atsiliepė visišku klusnumu. Jos žodžiai: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), mums visiems liudija, kaip reikia su tikėjimu atsiduoti Dievo valiai. Dėl ištarto „Taip“, Marija tapo Dievo Sūnaus motina neprarasdama savo mergystės, bet ją pašventindama Jo dėka. Ją matome kaip Dievo Motiną, nepasilaikančią savo Sūnaus tik sau, bet visus kviečiančią paklusti jo žodžiui ir jį įgyvendinti (plg. Jn 2, 5).
Greta Marijos stovi Kūdikį ir jo motiną saugantis šventasis Juozapas. Paprastai jis vaizduojamas su lazda, o kartais rankose dar laiko žibintą. Šventasis Juozapas atlieka labai svarbų vaidmenį Jėzaus ir Marijos gyvenime. Jis yra globėjas, nepaliaujamai saugantis savo šeimą. Kai Dievas Juozapą įspėja dėl grėsmės, kylančios iš Erodo, jis nedvejodamas leidžiasi į kelionę ir emigruoja į Egiptą (plg. Mt 2, 13–15). Pavojui praėjus, vėl su šeima grįžta į Nazaretą, kur tampa pirmuoju Jėzaus auklėtoju vaikystės ir paauglystės metais. Juozapas širdyje nešiojo didelį slėpinį, susijusį su Jėzumi ir jo sužadėtine Marija; būdamas teisus žmogus, jis visada pasitikėjo Dievo valia ir ją įgyvendino.
Prakartėlės širdis ima plakti, kai per Kalėdas įdedame į ją Kūdikėlio Jėzaus figūrą. Dievas pasirodo kūdikyje, leisdamas save apkabinti mūsų rankomis. Silpnume ir trapume jis slepia visą kuriančią ir perkeičiančią galią. Nors tai atrodo neįmanoma, vis dėlto taip yra: Jėzuje Dievas tapo vaiku ir šiuo savo būviu panorėjo atskleisti savo meilės didybę – ji reiškiasi vaiko šypsena ir į kiekvieną tiesiamomis rankomis.
„Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“ (Lk 2, 15), – sako piemenys po angelų jiems apreikštos žinios. Šio aprašymo paprastume glūdi labai gražus mokymas. Piemenėliai – pirmieji liudininkai to, kas esminga, būtent dovanoto išganymo. Nuolankiausi ir vargingiausi įstengia priimti Įsikūnijimo įvykį. Piemenėliai atsiliepia Dievui, kuris ateina susitikti su mumis Kūdikyje Jėzuje, ir leidžiasi pas Jį į meilės ir dėkingos nuostabos susitikimą. Būtent šis Dievo ir jo vaikų susitikimas Jėzaus dėka teikia gyvybę mūsų religijai, yra jos išskirtinis grožis, kuris ypač išryškėja prakartėlėje.
Artinantis Viešpaties Apsireiškimo šventei, prie prakartėlės pastatomos trys Karalių – Išminčių figūros. Žvelgdami į žvaigždę, tie išmintingi ir turtingi valdovai iš Rytų vyko į Betliejų pažinti Jėzaus ir paaukoti jam dovanų – aukso, smilkalų ir miros. Tos dovanos turi taip pat alegorinę prasmę: auksas žymi Jėzaus karališkąją garbę; smilkalai reiškia jo dieviškumą; mira yra skirta jo šventai žmogystei, patirsiančiai mirtį ir palaidojimą.
Išminčiai moko, kad galima iš labai toli ateiti pas Kristų. Tai turtingi, išmintingi, begalybės ištroškę svetimšaliai, kurie leidžiasi į ilgą ir pavojingą kelionę, vedančią juos į Betliejų (plg. Mt 2, 1–12). Juos, stovinčius Karaliaus Kūdikio akivaizdoje, apima didžiulis džiaugsmas. Jie nepasipiktina aplinkos skurdu. Nedvejodami puola ant kelių ir Jam nusilenkia. Jo akivaizdoje jie supranta, kad Dievas, kuris visavalde išmintimi tvarko žvaigždes, valdo ir istorijos tėkmę, pažemindamas galinguosius ir išaukštindamas nuolankiuosius. Veikiausiai grįžę į savo šalį jie pasakojo apie tą stulbinantį susitikimą su Mesiju, pradėdami Evangelijos plitimo kelionę tarp tautų.
Ola. Pažodžiui tekstas sako, kad jiems nebuvo pakankamai vietos užeigoje, tai yra kambaryje.
Vartojamas graikiškas žodis (kataluma) reiškia šalutinį arabiškų namų kambarį, dažnai padarytą natūralioje oloje, kuris susisiekdavo su pagrindiniu namu ir kuriame buvo laikomas laukų derlius ir įrankiai. Tokiame sandėlyje buvo priimti Juozapas ir Marija, ką taip pat mums patvirtina faktas, jog Kūdikis buvo paguldytas ėdžiose. Čia taip pat graikiškas žodis ėdžioms (psaten) nurodo ėdžias, iškaltas uoloje tokio tipo kambariuose – sandėliuose. Tai saugiausia ir mažiausiai apkrauta vieta tokioje mažoje aplinkoje. Tradiciją, kad Jėzus gimė oloje, randame jau II amžiuje.
Asilas ir jautis. Darant prielaidą, kad prie ėdžių turėtų būti gyvulių, pagal tradiciją, nuo III-IV amžiaus prisimenami pranašo Izaijo žodžiai: Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias (Iz 1,3). Jautis, kuris buvo siejamas su stabmeldiškais kultais, simbolizuoja ne žydų kilmės žmones, o asilas vaizduoja judėjus, traukiančius Įstatymo jungą.
Pastatyti šalia ėdžių jie vaizduoja visą žmoniją, susirinkusią aplink Išganytoją. Kristus yra tas, kuris iš dviejų padarė vieną tautą.
Išminčiai. Vartojamas graikiškas žodis (Oi Magoi) nurodo išminčius arba priklausančiuosius šventikų luomui persų tautoje, medų ar Babilono teritorijoje. Jie nebuvo karaliai, bet greičiausiai princai ar šiaip savo šalyje žymūs žmonės. Laikui bėgant įsigalėjo jų vardų, bruožų ir reikšmės tradicija. Kasparas – jaunas, bebarzdis; Melchioras – senas, žilas ir su ilga barzda; Baltazaras – tamsios odos ir barzdotas. Vaizduoja tris žmogaus amžiaus laikotarpius, taigi visus žmones. Norint išreikšti, kad jie atstovauja visiems žmonėms, trys išminčiai dažnai vaizduojami trijų skirtingų rasių. Išminčiai atstovauja ir esantiems toli nuo Dievo, tiems, kurie Jo ieško savo jėgomis, kaip Evangelijos parodo per dangaus kūnų stebėjimą. Šiuo atžvilgiu jie skiriasi nuo piemenų, kurie simbolizuoja Izraelio kaimenę, gaunančią apreiškimą iš paties Dievo per angelus. Išminčiai gauna išganymo žinią žiūrėdami į dangų, o piemenys sužino apie išganymą iš dangaus, iš angelų.
Kometa. Vartojamas graikiškas žodis nurodo žvaigždę astronomine prasme, o ne šviečiantį meteorą. Jos transformacija į kometą prasideda nuo interpretacijos tapyboje, kurią padaro Giotas Scrovegni koplyčios freskose XIV amžiaus pradžioje (jo taip nutapytos dėl kometos Halley, matytos 1301–1302 metais). Taigi jei buvo žvaigždė, daroma prielaida, kad buvo naktis.
Br. Carlo Bertagnin OFM Prakartėlė: istoriškumas, simbolika ir prasmė paskelbė bernardinai.lt
