IŠ ARTI. KVIEČIAME SUSIPAŽINTI SU PARODOS „ŽEMĖS DRUSKA“ AUTORIAIS IR JŲ KŪRINIAIS.
Laukdami karantino pabaigos, kai galėsime Jus vėl pakviesti į šiuo metu Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre eksponuojamą, tačiau kol kas nepasiekiamą skulptūros parodą „Žemės druska“, per „saugų“ atstumą, tačiau iš arčiau, pristatome parodos ekspozicijoje esančias skulptūras ir jų autorius.
Pirmoji Jūsų dėmesiui – skulptorė, Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė, parodų kuratorė, straipsnių autorė Aušra Jasiukevičiūtė. 2000 m. baigė kamerinės skulptūros magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, nuo 2020 m. dėsto paskaitas VDA grafinio dizaino katedroje. Kūrėja iki šiol yra sudalyvavusi per 40 grupinių parodų ir surengusi dvi asmenines parodas, viena iš jų 2019 m. pristatyta Paryžiuje.
A. Jasiukevičiūtė kartu su skulptoriumi D. Kuču yra ir parodos „Žemės druska“ kuratoriai. Aušra – skulptūros entuziastė ir ypatingai šiltos sielos žmogus, turintis ką papasakoti.
A. Jasiukevičiūtė , „Relikvijorius K. Donelaičiui“ (37x39cm), bronza, fotoemalė, akmenys, 2014
Aušros mintys apie Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre eksponuojamus jos darbus:
Skulptūra „Relikvijorius K. Donelaičiui“ – tai kūrinys, kuris buvo skirtas projektui „Skulptoriai skaito Donelaitį”. Mano versija, kokios prasmės buvo svarbios Donelaičiui ir ar jos šiais laikais tiek pat svarbios mums. Relikvijorius tai ir bomba – jūrinė mina (istorija galinti mus visus pažeisti) ir šventykla (viduje yra bažnyčios nava-nuoroda į šventybę-tuštumą) dvasingumo samprata, religijų būdu galinti suteikti žmogui aukštesnę prasmę, bet ir galinti pakelti jį į karą dievo vardan. Taigi relikvija yra pats Dievas, kuris mums nebebyloja, arba lieka toks pat nepažinus, kaip ir laikų pradžioje.
A. Jasiukevičiūtė , „Relikvijorius K. Donelaičiui“ (37x39cm), bronza, fotoemalė, akmenys, 2014. Fragmentas
Tuo tarpu mano protėviai, kurių nuotraukas dedu ant relikvijoriaus yra realūs, asmeniški, tolstantys į praeitį iki Donelaičio (agitavusio tarnauti Dievui – vertikalei, ne tik savo pilvui – horizontalei), kaip ir akmenėliai iš įvairių man svarbių vietų ir patirčių – kaip dabarties brangenybės. Kaip turtas, keliantis ilgesį to kažko autentiško, to nepažinaus ir gal esantis vieninteliu mano egzistavimo įrodymu, prie kurio esu prisirišusi.
A. Jasiukevičiūtė , „Relikvijorius K. Donelaičiui“ (37x39cm), bronza, fotoemalė, akmenys, 2014
Relikvijorius vis pildosi naujais “lobiais”, nėra baigtas ir kokia jo ateitis parodys laikas.
A. Jasiukevičiūtė , „Relikvijorius K. Donelaičiui“ (37x39cm), bronza, fotoemalė, akmenys, 2014
Relikvijorius – tai, kas dedama ant altoriaus yra Šventybė (kaip klausimas), ir Donelaitis (kaip pažadas), kad mano giminė, išlikusi lietuviais dar tęsis ateitin ir nepražus istorijos audrose.
„Viskas viename“, bronza, žalvaris, emalė, 2001.
Skulptūra „Viskas viename“ – tai pirmas mano kūrinys iš Relikvijorių ciklo, kuriuo išbandžiau bronzą ir norėjau „sutverti pasaulį“. „Pasaulį“, kuriame yra šeimininkas(ė), sukantis ratą, sėdintis „Batiskafe“ ir valdantis požemius, antžemį ir dangų iš saugaus vidaus…
„Viskas viename“, bronza, žalvaris, emalė, 2001.
Kaip ir priklauso „Pasaulyje“ pilna gyvūnų, gėlių, paukščių, netgi slibinų, nes kas žino, kas „Pasaulyje“ dar gyvena be mūsų? „Pasaulis“ iš dviejų dalių – jungiasi per sudėtingą užrakto sistemą, kaip dvipolis – In Jan principu, mums žmonėms pažinus. Vis bandau suprasti, kodėl mus žmones valdo stygius, kai gyvenamas pasaulis atrodo tobulas kūrinys, pakankamas… tik mes nepajėgūs jo suprasti?
Antra pažintis – šios parodos kuratorius, skulptorius – „dinozauras“ Daumantas Kučas.
D. Kučas mokėsi Čiurlionio meno mokykloje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje, o nuo 2014 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos narys. Skulptorius aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, drauge su skulptore Aušra Jasiukevičiūte yra kelių parodų kuratorius ir dalyvis. Viena iš jų, po Lietuvą kelerius metus keliavusi, paroda „Skulptoriai valstybės šimtmečiui”.
D. Kučas priklauso tai nykstančiai „skulptorių-dinozaurų“ rūšiai, kuri dirba klasikiniais metodais: lipdo, lieja iš bronzos, kala akmenį. Vinco Grybo muziejaus užsakymu su skulptore A. Jasiukevičiūte sukūrė edukacinį filmą „Vienos skulptūros istorija“. Filmas supažindina su klasikine bronzinės skulptūros liejimo technologija, kurią taikė ir Jurbarke gyvenęs bei kūręs skulptorius Vincas Grybas.
Menininkas remiasi į gilias lietuviškas šaknis, simboliką, mitologiją. Jau vien skulptūrų pavadinimai kalba patys už save: „Vyčiai“, „Lietuvninko sodyba“, „Metai“, „Kaminskienės kluonas“, „Ateinantis ir nueinantis“.
Parodoje „Žemės druska“ pristatomi du skulptoriaus darbai – „Dviese“ (2016), ir „Langelis“ (2014). Skulptūros nedidelio formato, tačiau labai subtilios ne tik fizine išraiška, bet ir idėjine prasme.
Žemiau skaitykite D. Kučas mintis apie savo darbus.
Daugelis mano darbų yra autobiografiniai arba (ir) dienoraščiai. Skulptūros – miniatiūros kaip pastebėjimai, pamąstymai ar svajonės, kartais palinkėjimai sau ir kitiems.
„Langelis“ – susimąstymo ar stebėjimo, žvelgimo iš kažkur giliai- būsena.
„Dviese“ – išgyvenimas ar suvokimas, kad ir kaip glaudžiai gyventume kartu su artimu ir mylimu žmogumi, vis tiek turime savo atskirą, tik mums matomą erdvę ar matymo kampą.
Trečiasis parodos autorius – Vilniaus dailės akademijos profesorius, skulptorius Arvydas Ališanka. Lietuvoje skulptorius yra surengęs 11 personalinių parodų. Nuo 1988 m. jis dalyvauja grupinėse parodose, simpoziumuose Lietuvoje ir jau viešėjęs dvidešimtyje pasaulio šalių. A. Ališanka yra gavęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, o 2006 m. įvertintas Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksiniu ženkliuku“.
A. Ališanka aktyviai dalyvauja Šv. Jono gatvės galerijos vykdomuose skulptūros projektuose, bronzos liedinimo simpoziumuose. Jau keletą metų menininkas kuria žemės meno ir ugnies skulptūras.
Pagrindinis kūrybos motyvas – gamta ir žmogus. Kūrinių kompozicija asociatyvi, metaforiška, paradoksali, forma konstruktyvi, abstrahuota, būdinga išryškinta medžiagos faktūra, archajiško apdorojimo įspūdis. Kūriniai archajiškų, gamtai artimų formų, ryškus pagoniškas pasaulėvaizdis.
Žmogaus forma yra atspirties taškas menininko kūryboje. Tą pačią temą – žmogaus siluetą kartoja vis kitaip, suranda vis kitokį, naują plastinį sprendimą. Ar tai būtų iš mažų bronzinių šakelių sudėta žmogaus figūra, ar didžiulė iš šiaudų. Žmogaus kūnas tampa sudėtine skulptūros dalimi, o pats žmogus – skulptūros stebėtoju ir dalyviu, taip skulptūra tampa interaktyvi, kviečianti dalyvauti.
Savo kūryboje A. Ališanka naudoja tradicines medžiagas: bronzą, akmenį, medį, kurias šiuolaikiniai skulptoriai ignoruoja. Medžiagos, per kurias skulptorius bando susiliesti su gamta, tai – akmuo, medis, gintaras, šiaudai, ledas, sniegas, veltinis.
Parodoje „Žemės druska“ pristatomi trys skulptoriaus darbai – „Jau saulelė vėl atkopdama…“ (2012), „Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga…“ (2011) ir „Dirva“ (2013).
AMC informacija
